Dėl „Ozo“ gimimo fakto šimtai profesorių bei akademikų aršiai ginčysis dar ne vieną ir ne du amžius. Tačiau Veteranai pasakoja , kad rimta košė užvirė tolimais 1996-aisiais...

Ozo gumų legenda

Visi, norintys giliai pajusti „Ozo“ dvasią bei prisiliesti prie jo susibūrimo istorijos, turėtų nedelsiant šokti į automobilius ar kitas transporto priemones ir keliauti į .... kapines. Tiksliau prie jų. Jeigu dar tiksliau, tai prie Vilniaus Viršuliškių mikrorajone esančių žydų (kodėl žydų?) kapinių įsikūrusio „Olympic gym“ sporto klubo. Ten dar galima rasti didybės pėdsakų ir šnervėmis įsiurbti gardaus ir gaivinančio gumos kvapo.

Būtent legendinėse Ozo gumeškėse (tankistams – dvejose guminės dangos aikštelėse) gimė tai, kas vėliau peraugo į legendinį futbolo klubą. Prasidėjo viskas nuo to, kad vietinė fauna kodiniu pavadinimu „gimnazistai“ (Senis, Raimis, Samulia) susiuostė su kitais sporto entuziastais iš interneto (valio išradėjams!) sporto konferencijos (Maxas, Atkočius, Savičius, Vytcka). Iš pradžių buvo vienas kitas iššūkis iš serijos „gal susirenkam pagaliau ir paspardom?“ Kiek vėliau kiekvieno šeštadienio vidurdienis tapo šventuoju laiku maždaug pusantrui tuzinui rebiatų, prie kurių periodiškai pasijungdavo vis nauji šou nariai (pvz., Vitalis).

Visiems bijot

Vieną dieną Vytcka tarė: „Mes gi Dievai (Bent jau aš)! Kodėl gi mums nepamokius futbolo esmių kitų sostinės futbolo mėgėjų taip vadinamame Vilniaus apskrities čempionate? Užsiregistruoti yra easy: užpildai paraišką, susiveiki gydytojo parašiukus (Tomso dėdė jūsų paslaugoms), susimeti babkes ir – pirmyn, vsem bojacca!“ Chebra grėsmingo plaukuoto mitaliugos žodžius išklausė entuziastingai ir po neilgų diskusijų reziumavo: „jamam“.

Kaip nebūtų keista, po kelių mėnesių Vytcka iš tikrųjų apsilankė Vilniaus apskrities futbolo federacijoje (toliau – VAFFlis), ir reikalas pajudėjo. Tik kažkodėl iš karto į A lygą R.Juška&co „Ozo“ nepriėmė. Nepatikėjo, matyt, komandos „dieviškumu“. Na, ir reglamento, žinoma, prisilaikė.
Tiesa, kodėl „Ozas“? Nes mėgstamiausia būsimų tapyrų susibūrimo vieta buvo sostinės Ozo g. šalia kapinių esantys gumiaškių aikštynas.

Gražią 2001 metų balandžio ?-liktą dieną baltom maikėm su markeriu užrašytais numeriais pasipuošę oziečiai debiutavo VAFFlio B lygoje. Debiutavo arenoje, kurią vėliau įprato vadinti „home sweet home“, – Grigiškių centriniame stadione. Debiutavo kupini gražių lūkesčių ir ketinimų. Ir, be abejo, buvo gana skaudžiai sutriuškinti vietos kultinio (nes jau nebeegzistuojančio) klubo „Rasika“ 4:0. Nuo pat pirmų „Ozo“ žingsnių futbolininkų veiksmuose pasireiškė legendomis apipinta tapyriška prigimtis, kuriai labai būdinga taktika – nešk kamuolį kuo toliau ir bėk paskui jį kuo greičiau, iškėlęs straublį kuo aukščiau. Po N metų ši taktika išgarsėjo visame Vilniuje kodiniu pavadinimu „Totalinis Tapyrų puolimas“.

Kanalizacijos liukas ir fidžinai

Pirmose rungtynėse retas ozietis įsivaizdavo, kur bėgti ir ką daryti, tad rezultatas buvo dėsningas. Bet jau prieš kitą dvikovą išvados buvo padarytos. Namų mače (o laikinais „namais“ tada tapo Dievo užmiršta aikštutė už Moksleivių rūmų, išmintingai kone per vidurį papuošta kanalizacijos dangčiais) su Futbolo mokyklos 1-ąja komanda „Ozas“ iškovojo pirmą turnyrinį tašką – 2:2. Istorinį pirmą įvartį, kaip nekeista, pelnė Maxas. Galva.

Pirmas taškas, penktame ture pirma pergalė, ledai pajudėjo. Pirmą sezoną „Ozas“ laimėjo net 8 mačus ir finišavo penktas tarp tuzino startavusių ekipų.

Per metus nusistovėjo komandos sudėtis. „Balastas“ (kažin, ar prisimena, pavyzdžiui, žinomas TV veidas Andrius Tapinas, kad kadaise gynė „Ozo“ garbę) palaipsniui atkrito savaime, o nauji nariai (Tcks, Morka, Laris, Bongas ir kiti) darniai įsiliejo į kolektyvą. Antras sezonas B lygoje tapo apšilimo tęsiniu, o trečiame „Ozas“ driokstelėjo – ryškia persvara laimėjo turnyrą ir kelialapį į kitą etapą. Net 15 žmonių pelnė bent po įvartį, o Morka pasižymėjo 13 kartų. „All Stars“ klube per sezono uždarymo ceremoniją plojo, regis, visa Lietuva. Tai buvo kur kas maloniau, negu 2002 metų sezono pabaigtuvės, per kurias Senis neatsispyrė fidžinu kvapui ir buvo priverstas apsilankyti ligoninėje po to, kai Žvėryno rebiatos nepanoro jais dalintis... Beje,  nuo to laiko buvo nutartą sezonų uždarymus rengti pas Rolą . Saugiau.

Tapyras, į sceną!

VAFFlio A lygoje nuostata „šas vseh porviom“ kažkodėl nesuveikė. Malymąsi 10-14-ose vietose sunku pavadinti dvasingu pasirodymu, tad komandoje pradėjo pusti permainų vėjai. Rezultatų siekimo politika reikalavo šviežio kraujo (vienas iš jo pavyzdžių, Edis, jau 2005-ais tapo geriausiu komandos snaiperiu, kitas – Gulbė – skorina įvarčius nacionalinei Lietuvos futsalės rinktinei), o mažiau futbolo moksle pažengę tapyrai (taip, taip, jau tada jie buvo tapyrai, bet tai atskira Istorija) riaumojo dėl vis labiau ribojamų lankymosi sultingose ganyklose galimybių.

Kiaulės – ne giminės

Išeitimi galėjo tapti perspektyvi SFL, kurioje pagal pradinį planą turėjo ganytis būtent mažiau praktikos VAFFlyje gaunantys oziečiai, tačiau taip neatsitiko – abiem frontais kovojo tas pats naujasis „pagrindas“. Viskas baigėsi tuo, kad 2006-aisiais „Ozas“ skylo į dvi komandas. Talentingieji „Ozo Tapyrai“ debiutavo B divizione, tuo tarpu „Ozas“ liko elito fronte, kur buvo iškeltas tikslas – 1 vieta. Nepaisant Domo laimėto geriausio lygos snaiperio titulo (ir, atitinkamai, teliko), tikslas pasiektas nebuvo. 2007-ieji sėkmės taip pat neatnešė, kiaulės tapyrams – ne draugai ir ne giminės. „Ozas“ elite liko trečias, o „Tapyrai“ prisiminė savo kilniąją prigimtį ir garbingai užleido iš pradžių „Vovai“, o po to ir „LDK United“ vietas SFL B divizione bei pakabindami straublius ant pečių nukeliavo išragauti sultingos C diviziono žolės.

VAFFlyje 2007-aisias „Ozas“ tradiciškai išsilaikė dešimtuke, tačiau į medalius taip ir neužsimojo. Drįstame teigti, kad laikinai, nes griežtasis treneris Edas vasarą pradėjo savo slaptųjų treniruočių ciklą, o žiemą jas pratęsė...

Tu bi kontinued...